Kaip paruošti vaiką vizitui pas vaikų psichologą?
Nuo baimės link smalsumo: praktinis gidas tėvams
Natūralu, kad prieš pirmąjį vizitą pas vaikų psichologą nerimauja ne tik vaikas, bet ir jūs. Galvoje sukasi klausimai: „Ką reikėtų vaikui pasakyti? Ką daryti, jei vaikas nenorės ateiti? Kas, jei jis nekalbės?“.
Svarbu suprasti: vaiko reakcija į būsimą vizitą dažniausiai atspindi tai, kaip jaučiasi tėvai. Jei jūs būsite ramūs ir užtikrinti, kad tai – pagalba, o ne bausmė, vaikas tai pajus.
Štai keletas patarimų, kaip pokalbį prieš pirmąjį vizitą pas vaikų psichologą paversti tiltu į sėkmingą psichoterapiją.
1. Auksinė taisyklė: jokio melo
Kartais tėvai, norėdami išvengti pasipriešinimo, nepasako tiesos, kur vyksta arba įvardina, kad vyksta pas gydytoją. Nedarykite to. Psichoterapija remiasi pasitikėjimu. Jei vaikas atvedamas apgaule, jis jausis išduotas, ir psichologui prireiks mėnesių, kol atstatys tą sugriautą pasitikėjimą. Pasakykite tiesą likus 1–2 dienoms iki vizito (mažesniems vaikams) arba savaitei (paaugliams).
2. Pasirinkite tinkamą laiką
Iš anksto perspėkite vaiką apie būsimą susitikimą aiškiai įvardindami, kad kreipiatės į vaikų psichologą. Nedarykite „oficialaus susirinkimo“ prie stalo. Geriausi pokalbiai įvyksta, kai esate šalia, o ne vienas prieš kitą: važiuojant automobiliu, dėliojant dėliones ar gaminant vakarienę. Kai rankos užimtos, emocinė įtampa sumažėja.
3. Ką tiksliai sakyti?
Tėvai dažnai nežino, kaip apibūdinti vaikų psichologą. Venkite žodžio „gydytojas“, nes vaikai bijo skausmo. Psichologas ar psichoterapeutas – tai jausmų tyrinėtojas. Galite pasakyti:
Ikimokyklinio amžiaus vaikui (3–6 m.)
„Žinai, mes pastebėjome, kad tau paskutiniu metu dažnai būna liūdna (arba baisu miegoti vienam). Yra tokia speciali vieta, kur vaikai žaidžia ir kalbasi apie jausmus. Mes ten nuvažiuosime, ten bus daug žaislų, ir žmogus, kuris vadinasi psichologas arba psichoterapeutas. Jis padės mums suprasti, kaip padaryti, kad tie nemalonūs jausmai mažiau trukdytų. Žaisdamas tu psichologui papasakosi, kaip jautiesi, net nenaudodamas žodžių“.
Mokyklinio amžiaus vaikui (7–11 m.)
„Mes matome, kad tau sunku mokykloje (arba sutarti su broliu). Mes, tėvai, ne visada žinome, kaip geriausiai padėti, todėl radome žmogų, kuris specializuojasi būtent vaikų rūpesčiuose. Tai ne pamokos ir ne ligoninė. Tai vieta, kur galėsi kalbėti apie ką nori arba tiesiog žaisti ir kartu su psichologu spręsti tuos sunkumus.“
4. Paaiškinkite, kas vyks kabinete
Vaikus labiausiai gąsdina nežinomybė. Nupieškite jiems vaizdą:
- Tai ne egzaminas. Niekas nevertins ir nerašys pažymių. Vaikas galės laisvai pasirinkti, ką ir kiek kalbėti, ką veikti.
- Žaidimas yra darbas. Pasakykite, kad kabinete bus žaislų, piešimo priemonių ar smėlio dėžė. Psichologas ir psichoterapeutas supranta vaikus per žaidimą, todėl žaisti ten ne tik galima, bet ir reikia.
- Tėvų buvimas. Jei vaikas mažas, užtikrinkite: „Aš būsiu kartu kabinete arba lauksiu tavęs už durų ir niekur nedingsiu, kol tu apsiprasi".
- Suteikite aiškumo. Paaiškinkite, kiek laiko truks konsultacija, kur bus susitikimų vieta. Praneškite vaikui, jei jau buvote nuvykę patys pas vaikų psichologą, nes paprastai specialistas susitinka pirmiausia su tėvais, prieš pasimatydamas su vaiku.
5. Konfidencialumas - „paslapčių kambarėlio“ taisyklė
Tai labai svarbu vyresniems vaikams. Vaikas gali bijoti, kad psichologas viską papasakos tėvams. Paaiškinkite:
„Tai bus tavo erdvė. Viskas, ką pasakysi psichologui, liks tarp jūsų. Psichologas man papasakos tik bendrus dalykus, patars kaip mums visiems geriau sutarti, bet tavo paslapčių neišduos. Išimtis būtų tik tada, jei kiltų pavojus tavo sveikatai.“
6. Padrąsinkite: „Mes visi mokysimės“
Vaikai dažnai galvoja, kad jis yra blogas, todėl jį veda taisyti. Būtinai pabrėžkite, kad tai yra pagalba visai šeimai.
"Mes einame, kad išmoktume geriau tave suprasti ir tau padėti. Mes spręsime tai kaip komanda - visi kartu.“